Kelias akimirkas svarsčiau, ką daryti? Žinojau, kad kalbėti mobiliuoju telefonu vairuojant automobilį be laisvų rankų įrangos – draudžiama, tačiau žvilgtelėjęs į laikrodį mačiau, kad sustoti negaliu, nes pavėluosiu į sesiją, o gal atsiliepus paaiškės, kad kalba bus trumpa?

Taigi atsiliepiau ir važiavau toliau. Elgiausi neatsakingai. Taip, tai buvo KET pažeidimas. Pažeidimas po pažeidimo. Telefonu ramindamas reabilitacinio centro socialinę darbuotoją ir įkalbinėdamas brolį pasilikti tolimesniam gydymui (tai jau buvo trečias kartas, kai jis norėjo palikti centrą) pravažiavau greičio ribojimo ženklus. Tiesiog jų nepastebėjau. Kelyje vyko remonto darbai, o aš emocingai sprendžiau artimo žmogaus klausimą ir vis dar skriejau autostrada. Pavyko, brolį įkalbėjau. Širdyje džiaugiausi žinodamas, kad tai dar viena pergalė jo kelyje į blaivybę. Beje, brolis jau šešti metai absoliučiai nebegeria.

Staiga priekyje pamačiau policijos automobilį. Mirgėjo švyturėlis, ir policininkas ryžtingai lazdele stabdė mane. Ačiū pareigūnui, kad jis privertė mane sustoti nesaugiame kelio ruože. Tikras angelas sargas! Aš visiškai rimtai tai sakau. Juk galėjo įvykti nepataisomas įvykis. Tame ruože iš lėto važinėjo kelio remonto automobiliai, dirbo darbininkai.

Netgi stabdomas ne iškart supratau, ką padariau. Juk važiavau autostrada. Telefonas jau buvo padėtas šalia ant sėdynės. Diržu prisisegęs. Šviesos įjungtos. Ką padariau? Vėliau, analizuodamas šią situaciją, supratau, kad veikiamas tam tikrų vidinių pergyvenimų žmogus nebepastebi aplinkos, įsijungia tarsi automatinis judėjimo aplinkoje režimas. O tai labai pavojinga.

Stabdomas sustojau. Policininkas mandagiai prisistatė, paprašė dokumentų, jis pasiteiravo, kur aš taip skubu ir ar man neatrodo, kad viršiju greitį? „Nejaugi? – atsakiau. - Jei kiek per greitai važiavau, atleiskite. Skubu į sesiją Vilniuje.“ Policininkas paklausė: „Ar mokslas mokamas?“ „Taip“, - atsakiau. „Kiek kainuoja?“ Sakau: Viena sesija 1400 Lt. Policininkas tarė: „Ar žinote, kad dabar Jums gresia tokio dydžio bauda? Jūs gerokai viršijote leistiną greitį.“

Mane išpylė prakaitas. Tas džiaugsmas, kurį neseniai išgyvenau, akimirksniu virto nemenku rūpesčiu. Supratau – laukia brangus nemalonumas.

Bandžiau atsiprašinėti, aiškinau policininkui, kad tokia bauda man – didžiulė suma, kad neturėsiu pinigų susimokėti už studijas, paaiškinau, kad ką tik telefonu kalbėjausi su broliu, esančiu reabilitaciniame centre, ir kad turėjau jį įkalbėti neišeiti, iš ten, tęsti gydymo programą... Kalbėjau netikėdamas, kad tai gali būti įdomu policininkui, kad jis bent kažkiek patikės manimi...
Aiškinausi ir laukiau, kada pareigūnas lieps man užsičiaupti ir pakvies į savo automobilį.

Vis dėlto išklausė iki galo, žvilgtelėjo nuotrauką vairuotojo pažymėjime, pakėlė akis į mane ir grąžino dokumentą. Ramiu balsu perspėjo nebeskubėti ir nepažeidinėti taisyklių. Negalėjau patikėti! Mane apėmė keistas jausmas: gėda sumišusi kartu su nedrąsiai kylančiu džiaugsmu.

Važiuodamas susivokiau, kad net pamiršau padėkoti. Norėjau paskambinti į Policijos komisariatą ir padėkoti. Kadangi neįsidėmėjau valstybinio numerio, tai bent galėjau pasakyti maždaug kokiame kilometre.

Į paskaitas atvykau laiku. Vis mąsčiau apie ryto įvykius kelyje. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl manęs policininkas nenubaudė. Nejaugi jis mano akyse pamatė, kad aš nemeluoju, sakau tiesą. Įžvelgė, kad nesu piktybinis KET pažeidėjas ir nusprendė manęs pasigailėti?

Niekur neskambinau, nes supratau, kad mano skambutis gali tik pakenkti tam policininkui.

Po to įvykio praėjo jau penkeri metai, bet šio pareigūno poelgio negaliu pamiršti ir štai bent tokiu būdu norėčiau nuoširdžiai padėkoti jam. Tikiu, kad tokių policininkų keliuose yra ir daugiau. Bausti už KET pažeidimus tikriausiai būtina – tai jau patikrinta praktika visame pasaulyje. Vis dėlto noriu patikinti, kad štai tokie pareigūnų poelgiai taip pat yra veiksmingi ir kartais jais pasiekiama žymiai daugiau, negu baudžiant laikantis įstatymo raidės. Argi nepastebime, kad, nors baudos didėja, chuliganizmo keliuose nemažėja ir eismo įvykių skaičius auga. Tikiu, kad Kelių policija ir kitos institucijos ieško ir atras kūrybingų būdų saugumui keliuose užtikrinti. Vien bausti – ne išeitis.

DELFI skaitytojas Valdas

Norite ir Jūs dalyvauti konkurse? Rašykite mums trumpą esė (apžvalgą, straipsnį) apie:

- Jūsų pasiūlymus, susijusius su eismo saugumu kelininkams, policijai, kelių eismo taisyklių rengėjams, kitiems vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams ir t.t.; - galbūt Jums saugus eismas asocijuojasi su pagalba kelyje, mandagumu, eismo kultūra ir t.t. Galite rašyti ir istorijas susijusias su tuo;

- asmeninę patirtį, įdomius nuotykius ar pamokančias istorijas, susijusias su saugiu eismu;

- galite parašyti tiesiog laišką „pusgalviui" ar priešingai - itin geram, - vairuotojui.

Esė siųskite mums el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime reikia nurodyti „Konkursui Saugaus eismo esė“).

Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai - kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:

1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.

2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.

3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą