Balandį Briuselyje pristatytas mokslininkų atliktas Europos pramonės dekarbonizacijos tyrimas (Mutual Learning Exercise on Industrial decarbonisation). Rengiant dokumentą buvo siekiama išgryninti konkrečius atskirų šalių poreikius ir interesus mažinant aplinkai kenksmingų medžiagų išmetimą, pasikeisti patirtimi ir žiniomis apie sėkmės veiksnius bei išmoktas pamokas ir galiausiai pateikti gaires politikos formuotojams, kaip parengti arba atnaujinti konkrečių pramonės sektorių anglies dioksido išmetimo mažinimo strategijas.

Iš esmės sutinkama dėl to, kad pramonės sektoriai turi pakeisti iškastinio kuro energiją atsinaujinančiąja elektros energija ir kitais energijos šaltiniais, taip pat energijos šaltinius naudoti efektyviau.

Tačiau tyrime kalbama ir apie tai, kaip svarbu siekiant tikslų šiandien yra sutelkti privačias ir viešąsias investicijas – tiek finansines, tiek žmogiškąsias.

Dokumentą kartu su kitų ES šalių kolegomis rengė Žaneta Stasiškienė, profesorė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė. Lietuvoje ji sako visų pirma pasigendanti tarpinstitucinio bendradarbiavimo.

„Aš nematau sistemos, bendravimo tarp atskirų ministerijų. Jei viena ministerija nusprendžia, kad pinigus galėtų panaudoti kokioje nors šia tema aktualioje srityje, idėjas derinant su kitomis ministerijomis susiduriama su trukdžiais, atsiranda daug spragų", pranešime spaudai teigia KTU profesorė.

Nesusikalbėjimas brangiai kainuoja


Nesugebėjimas susitarti ir laiku priimti reikiamus sprendimus Lietuvai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) skaičiavimais, kiekviena darbo diena, per kurią nepriimami sprendimai mažinti naftos degalų vartojimą transporto sektoriuje, Lietuvos biudžetui tiesiogiai reiškia apie 1 mln. eurų praradimų – negautų pajamų ir atsiradusių papildomų išlaidų. Nuo 2021 m. bendra šių praradimų suma jau pasiekė 0,5 mlrd. eurų ir ji nuolat auga – vidutiniškai po 8,4 eurus per sekundę.

LAIEK skaičiuoja, kad jei Lietuvoje nebus imamasi konkrečių veiksmų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimai iki 2030 m. transporto sektoriuje liks 2023 m. lygyje, Lietuva ŠESD kvotą viršys 14,87 mln. tonų CO2, o biudžetui tai reikštų apie 1,49 mlrd. eurų praradimą. Šis scenarijus yra realus, nes naftos produktų vartojimas ir toliau nemažėja.

Į iniciatyvą „41 proc. mažiau naftos" susibūrusios įmonės tikisi, kad Seimas pritars Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo projektams, kuriuose įtvirtinamas valstybės tikslas iki 2030 m. sumažinti naftos degalų vartojimą 41 proc.

Darbdaviams tai itin svarbu – pavyzdžiui, įmonės svarsto investuoti į atsinaujinančios energetikos plėtrą, tačiau kol kas nesiryžta to daryti vien dėl valdžios neryžtingumo, mažinant naftos vartojimo lygį.

Susitarimą pasiekia ne visada


Kalbėdama apie tai, kaip Lietuvai sekasi siekti ES priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslų, Ž. Stasiškienė visų pirma siūlo pažiūrėti į šalies Vyriausybę ir atskiras ministerijas, kurios yra tiesiogiai atsakingos už klimato kaitos mažinimo veiksmų įgyvendinimą. Anot jos, šiandien praktiškai neįmanoma išskirti vienos ministerijos, kuri yra atsakinga už teršalų mažinimą, mat ši tema, jei norima maksimalių pokyčių, apima praktiškai visas gyvenimo sritis.

„Kai klausiame, kaip tikslų sekasi siekti Lietuvai, turime klausi, kaip sekasi Lietuvos Vyriausybei, kaip sekasi atskiroms ministerijoms. Aišku, pirmiausia reiktų pradėti nuo Energetikos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijų, bet tai ir Finansų ministerijos tema, nes viskas susiję su finansais, aišku, ir Aplinkos ministerijos, nes daromas poveikis aplinkai, ir galiausiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, nes turime ruošti žmones, kurie turi tinkamas kompetencijas, išsilavinimą priimti reikalingus sprendimus. Visos šios ministerijos turi dirbti ranka rankon, mūsų ataskaitoje tai labai aiškiai pasakyta", teigia Ž. Stasiškienė.

Anot jos, vienoms ministerijoms pristatant savo veiksmų planus neretai išgirstamas nepritarimas iš kitų ministerijų. Toks nesusikalbėjimas stabdo pokyčius.

„Iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos man trūksta aiškios pozicijos, trūksta didesnio žmogiškųjų išteklių įsitraukimo", sako ji.

Būtina komunikacija


Mokslininkė pabrėžia, kad norint sėkmingai klimato kaitos tikslų vien valdžios institucijų indėlio taip pat nepakanka. Galiausiai pokyčius, nors ir patirdamas didelę valdžios įtaką, vis dėlto daro verslas, kurio požiūris į klimato problemų sprendimą taip pat ne visada būna vieningas, o veiksmai neretai atsiremia į pinigus.

Ir minėtame tyrime pabrėžiama, kad suinteresuotosios šalys, įskaitant vyriausybes, pramonės įmones, nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes, yra labai svarbios sprendžiant sudėtingas klimato kaitos ir anglies dioksido išmetimo mažinimo problemas.

„Reikia labai plataus ir sisteminio visų suinteresuotų pusių matymo. Kiekviena iš suinteresuotų šalių turi tarpusavyje komunikuoti. Labai svarbu, kad suinteresuotos šalys turėtų aiškų supratimą, kas ta dekarbonizacija. Aš ir šiandien susiduriu su įmonių vadovais, kurie nežino, kas yra žiedinė ekonomika arba kiekvienas jų turi siaurą supratimą. Su dekarbonizacija, iškastinio kuro naudojimu, klimato kaita yra panašiai, nes kiekvienas šias temas supranta savaip", dėsto Ž. Stasiškienė.

Ypač didelis vaidmuo mažinant į aplinką išmetamfų teršalų kiekį ateityje numatomas įmonėms, kurios kuria ir diegia mažai anglies dvideginio į aplinką išskiriančias technologijas.

Anot Ž. Stasiškienės, didelė atsakomybė šiandien tenka daugeliui pramonės šakų. Visų pirma ji išskiria chemijos pramonę, nors pokyčių reikia visiems sektoriams: gamybos, transporto, net smulkioms ir vidutinėms įmonėms.

„Lietuvoje įmonės jau diegia įvairius taršos mažinimo sprendimus, nors daugelis jų yra susiję su taršos sugaudymu. Apyvartiniai taršos leidimai didžiosioms įmonėms, mano supratimu, yra tarsi Trojos arklys. Tai joms yra paprasčiau nei spręsti klimato kaitos problemas optimizavimo ir technologiniais sprendimais. Labai daug priklauso nuo įmonių vadovų noro ieškoti inovatyvių sprendimų, o ne būdų susimokėti už taršą", priduria mokslininkė.

Svarbūs pramonės anglies dioksido išmetimo mažinimo iššūkiai rasti veiksmingus sprendimus, permąstyti finansavimą, prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių ir sąnaudų. Ataskaitoje pabrėžiamos konkrečios sritys, kuriose šalių dalyvavimas gali turėti didžiausią poveikį, pavyzdžiui, politikos formavimas, technologijų diegimas ir veiklos efektyvumo didinimas.

Galiausiai teigiama, kad svarbu laikytis bendro požiūrio, integruojant reguliavimo sistemas, novatoriškus sprendimus ir pasaulinį bendradarbiavimą.

Ambicingus tikslus keičia dar ambicingesni


2015 m. Paryžiaus susitarime 195 Jungtinių Tautų narės susitarė iki 2100 m. pasaulinės temperatūros kilimą apriboti iki 2 laipsnių. Šios temperatūros kilimo ribos viršijimo pasekmės būtų dramatiškos: kiltų jūros lygis, didėtų miškų gaisringumas, dar dažniau susidurtume su stichinėmis liūtimis ir ilgesnėmis bei intensyvesnėmis sausromis. Tad tiek žmonėms, tiek ekosistemoms tokie pokyčiai turėtų negrįžtamą žalą.

Iš pradžių ES iki 2030 m. išmetamą CO2 kiekį įsipareigojo sumažinti bent iki 40 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, taip pat nustačiusi siekį iki 2050 m. CO2 emisijas sumažinti 80-95 proc.

Ši kartelė buvo dar labiau pakelta 2021 m., kai Europos Komisija pristatė ES dokumentų rinkinį „Fit for 55" pagal Europos žaliąjį susitarimą. Šiuose dokumentuose nustatytais tikslais siekiama iki 2030 m. sumažinti ES grynąjį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 55 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, o 2050 m. pasiekti neutralų poveikį klimatui. Kad ES iki 2050 m. 95 proc. sumažintų išmetamą energijos kiekį, švarios ir atsinaujinančiosios energijos suvartojimas pramonėje turi siekti beveik 60 proc. galutinio energijos suvartojimo.