Nuo pat mažų dienų mums kala į galvą: atsargiai eik per gatvę; neik, kai dega raudona šviesa; nebėk, nežiopsok, apsidairyk. Deja, ne vien mes patys atsakingi už savo saugumą. Kad ir koks atidus bebūtum, kad ir kaip saugotumeisi, visada atsiras kas nors toli gražu nei atsargus, nei atsakingas. Viena akimirka gali pakeisti ne tik tavo, vairuotojau, bet ir šeimų gyvenimus. Bet kodėl, kodėl, apakintas savanaudiškumo žmogus laiku neatsimerkia.

[Gruodžio 23 d.] Dvi dienos iki mano ir mano sesers mylimiausios šventės – Šv. Kalėdų. Mama daro didįjį tvarkymąsi prieš šventes, o tada jai reikia visiškos tylos ir ramybės, tad ji siunčia mane su sesute į kiną.

[Ta pati diena. Ankstus rytas.] Žadintuvas. 12.00. Tu pabundi, galva plyšta po vakarykščių išgertuvių. Išlipi iš lovos, pasirąžai, paskubomis apsirengi. Pagriebi raktus ir išbildi pro duris. Kieme sėdi į mašiną. Pusę pirmos turi būti darbe. Pasižiūri į laikrodį. Jau 12.15. Užvedi mašiną ir skubi iš kiemo, paskubom šoniniame veidrodėlyje ranka braukdamas per susivėlusius plaukus, sagstydamasis marškinius. Degalinėje sustoji ir nusiperki puodelį karštos kavos ir cigarečių.

[Popietė. Aš.] Pirmasis sniegas šiais metais. Einame Minties gatve link stotelės. Sesutė laksto aplinkui, lipdo sniego gniūžtes ir mėto į mane. Netrukus aš jau visa šlapia, drebu ir gailiuosi nepasiėmusi antrų pirštinių. Bet ant sesutės neįmanoma pykti. Išsišiepusi, ji pasisveikina su praeinančia ponia, vedina šuniuku ir palinki laimingų švenčių. Ponia maloniai nustebusi padėkoja ir šypsodamasi nueina toliau. Iš jos veido matyti, kad seniai negirdėjo malonaus žodžio, tuo labiau iš atsitiktinio praeivio. Nusišypsau pati sau, didžiuodamasi, kad mano sesutė tokia šilta ir nuoširdi. Ji krykštauja, plačia šypsena ir įraudusiais žandais gaudo snaiges, džiaugiasi žiema taip, kaip temoka tik vaikystės džiaugsmu trykštantis vaikas.

[Popietė. Tu.] Lėtai slenki Šilo tiltu. Per naktį prikritęs sniegas sukėlė dideles spūstis ir tu beviltiškai vėluoji į darbą. Vėluoji į darbą jau antrus metus iš eilės, ir vis randi naują pasiteisinimą. Bet žinai, kad dar vienas pažeidimas ir būsi atleistas jau iš tryliktos darbovietės per aštuonerius metus. Garsiai klausai muzikos, bandydamas užmiršti galvos skausmą, ir nervingai siurbčioji kavą. Mašinų eilė niekaip nejuda, ir nejučiom pradedi stuksenti vairą kumščiu. Paskambini kolegai. Jis pasako, kad šefo dar nėra. Apsiramini. Patenkintas gurkšteli pigios karčios kavos, su viltimi iki galo išsiblaivyti prieš atvykstant į ofisą. Staiga užsidega žalia šviesa. Greitai pastatai kavą ant sėdynės šalia ir spaudi akseleratorių.

[Popietė. Aš.] Prieinu perėją. Raudona. Stoviu ir laukiu, kol sesutė mane pasivys. Jau žalia. Ji atbėga, ir garsiai svarsto sūrių ir saldžių spragėsių privalumus. Nekantrauja greičiau nueiti į kiną. Ji dievina filmukus, ir visada sugeba nuspėti jų pabaigą. Man vis kirba mintis, kad ji turi išskirtinę nuojautą. Ji įsikimba man į ranką, bandydama sušildyti sušalusius delniukus, ir mes žengiam į gatvę.

[16.32. Tu. Ir aš. ] Trūkteli iš vietos, staiga ranką nutvilko karštis. Nusikeiki ir vis dar vairuodamas pasilenki pagriebti nuo sėdynės nusiritusio popierinio puodelio. Viena ranka ant vairo, artėji prie perėjos. Per perėją einu aš, mane tempia juokdamasi sesutė. Ji netikėtai atsisuka į mane ir keistu žvilgsniu žvelgia man į akis ir atpalaiduoja ranką mano delne. Spusteliu jos delną ir nusišypsau. Tu pačiumpi puodelį ir atsitiesi. Tavo akys iš netikėtumo išsiplečia.

Žviegia stabdžiai, užuodžiu svilėsių kvapą. Susisuka galva, akyse išsilieja vaizdas. Mano sesutė skrieja virš kelio atšokusi nuo tavo buferio. Ji krenta, jos lūpose nebylus klyksmas. Stoviu sustingusi, šoke, nesuvokiu, kas vyksta. Atsipeikėjusi bėgu prie jos, prie to, kas iš jos liko, gerklė dega nuo neišleisto riksmo. Kažkas šūkteli rinkti 112. Tu išlipi iš mašinos kraujuojančia šone galva, atrodai baisiai. Žiūriu į tave nieko nematančiomis akimis, kol suvokiu, kas tu ir ką tu padarei. Atsistoju, jaučiu džinsus, skaudžiai limpančius prie drėgnų nubrozdintų kelių, bet fizinis skausmas neprilygsta audrai mano viduje. Akys pilnos ašarų, neskiriu veidų, regiu tik tavo. Nebūdingai įsiutusi, nesuvokdama, prieinu prie tavęs ir bejėgiškai smūgiuoju į krūtinę. Sugriebi mano rankas ir patrauki nuo savęs, paliesdamas kraujuojančią galvą, tavo žvilgsnis šaltas, nepatenkintas, lyg tau būtų sukelta nepatogumų, lyg tavo planai būtų sutrukdyti. „Ko nori, mergaite?“, – sakai man. Nenoriu girdėti tavo balso, apsisukusi parklumpu atgal ant kelių prie savo sesutės kūnelio ir įdėmiai žvelgiu į ją, lyg bandydama kuo aiškiau įsiminti jos veidą. Adrenalino poveikis atslūgsta ir tu apalpęs griūni ant kelio. Tave pagriebia pirmosios pagalbos medikai ir veda prie gulto, išveža medikų mašina. Kita medikų komanda švelniai atplėšia mane nuo sesutės. Prakeikiu tave ir šią akimirką.

[Dabartis.] Savaitė po avarijos.
Ateinu aplankyti tavęs ligoninėje. Nesuvokiu, kodėl atėjau, gal tikėdamasi atsakymų, gal paguodos, gal dar kelių smūgių. Guli sutvarstytas, smegenų sukrėtimas. Miegi. Ašaros srūva mano skruostais. Šnabždu „Kodėl?“... ir suvokiu kad atsakymų nėra. Tuštuma. Teisingumas turi tvirtą pagrindą, o neteisybė niekad nebus suvokiama. Širdy lyg nejautra. Bet nebeskauda. Apsisuku ir išeinu iš palatos.

Metai po avarijos.
Žmonės, sakydami, kad laikas gydo žaizdas, iš dalies teisūs. Gal ne visai gydo, nes niekas nesugebėtų užlopyti tos tuštumos, bet laikas padeda užmiršti. Užmiršus, nustūmus jausmus į praeitį lengviau išgyventi, lengviau po truputį pagyti, mąstyti, susitaikyti. Daugiausia, ką galime padaryti, tai gyventi atvira širdimi ir protu ir labiau vertinti ką turime. Suvokti, kad viskas trapu ir laikina, ir susitaikius su ta mintimi, mėgautis akimirkos grožiu. Prisiminsiu savo seserį tokią, kokia ji buvo gyva. Nepakartojamą. Jauna, laiminga, tyra. Atleidau tau, vairuotojau. Beprasmiškumu mirčiai prilygsta tik neapykanta. Žinau, kad ir tau sunku. Tau vilties nebėra, tu turėsi prisiimti atsakomybę už jos nebuvimą. Ir tik todėl, kad pamiršai, jog kelyje tu - ne vienas. Prašau, ateityje išmok gerbti kitų gyvybes. Kad vieną dieną sugebėtum nusipelnyti tokios šypsenos, kokią mano sesutė dovanojo žmonėms.

DELFI skaitytoja Milda

Norite ir Jūs dalyvauti konkurse? Rašykite mums trumpą esė (apžvalgą, straipsnį) apie:

- Jūsų pasiūlymus, susijusius su eismo saugumu kelininkams, policijai, kelių eismo taisyklių rengėjams, kitiems vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams, motociklininkams ir t.t.; - galbūt Jums saugus eismas asocijuojasi su pagalba kelyje, mandagumu, eismo kultūra ir t.t. Galite rašyti ir istorijas susijusias su tuo;

- asmeninę patirtį, įdomius nuotykius ar pamokančias istorijas, susijusias su saugiu eismu;

- galite parašyti tiesiog laišką „pusgalviui" ar priešingai - itin geram, - vairuotojui.

Esė siųskite mums el. paštu: pilieciai@delfi.lt (laiško pavadinime reikia nurodyti „Konkursui Saugaus eismo esė“).

Konkurso nugalėtojų laukia draudimo bendrovės „Gjensidige" įsteigti prizai - kuponai draudimo paslaugoms įsigyti:

1. Pirmosios vietos nugalėtojui - 1000 Lt vertės kuponas.

2. Antros vietos nugalėtojui - 500 Lt vertės kuponas.

3. Trečios vietos nugalėtojui - 300 Lt vertės kuponas.

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite aprašyme paspaudę šią nuorodą