Devynioliktu maršrutu važiuojanti K. Vanagienė tikina, kad jai dar niekada neteko patekti į eismo įvykį. Tačiau daug laiko kelyje praleidžianti moteris išduoda, kad kraupių avarijų, pareikalavusių žmonių gyvybių, prisižiūri dažnai. Ji teigia pastebinti paradoksą – dažniausiai šios įvyksta saulėtą dieną, kuomet eismo sąlygos būna idealios.
Vairuotoja linkusi manyti, kad dažniausiai kraupios avarijos įvyksta dėl akinančios saulės, pernelyg atsipalaidavus vairuotojams ir nesisaugant pėstiesiems. „Vilniuje yra tokia mąstysena: jeigu pėsčiųjų perėja, reiškia, aš čia esu šeimininkas. Mano dukra dabar jau užaugusi, bet aš jai nuo mažens sakiau: dukryte, nesvarbu, kad pėsčiųjų perėja – eik tik tuomet, jei matai, kad tave praleidžia. Žmonės turi saugoti savo gyvybę“, - pėsčiuosius gatvėje atsargiau elgtis ragina patyrusi vairuotoja.
-Daug kam atrodo, kad troleibuso vairuotojo darbas yra be galo nuobodus. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
-Matyt, šitame darbe atradau save. Kai baigiau prekybos technikumą, dirbau prekybos srityje. Prekyba buvo ne man, todėl ieškojau savęs. Ir taip atėjau į troleibusų parką. Kartais būna labai sunku, kartais keikiu save. Bet giliai širdyje aš myliu šį darbą.
-Kas šiame darbe sunkiausia?
-Darbas yra darbas. Viskas įaugę į kraują, todėl daug kas išeina monotoniškai. Mes esame priklausomi nuo oro sąlygų. Blogai, kai būna karšta – kondicionieriai nedirba. Kai šalta, būna dar blogiau – slidu.
Kadangi myliu žmones, didelių problemų nekyla. Kartais pasitaiko įžūlaus jaunimo. Jeigu į troleibusą lipančiam piktam žmogui nusišypsai, jis tau irgi nusišypso. Atsiranda kontaktas. Žmonių yra visokių. Yra gerų, yra priekabių, yra labai daug psichiškai nesveikų žmonių.
Taip pat niekada negalima atsipalaiduoti. Jeigu atsipalaidavai, jau, žiūrėk, kažkur ir įvažiavai. Pastoviai yra įtampa.
-Kuris maršrutas jums pats įdomiausias?
-Anksčiau važinėjau antru maršrutu. Ten siauros gatvelės, pastoviai per centrą važiuoji. Jis yra įdomus. Kai aš buvau jauna, man buvo įdomu ten dirbti: dar tada Gedimino prospektu, kuris tuomet vadinosi Lenino, važinėjom. Buvo faina. Gražiai apsirengdavau. Sėdėdavau tokia graži jauna aukšta liekna garbanotais plaukais už vairo.
Aišku, dabar jau norisi ramesnio maršruto. Devyniolikto maršruto kelias platus. Gali greit važiuot važiuot važiuot. Ten ir liaudis visiškai kita – į darbą ir iš darbo žmonės važiuoja.
-Turbūt daugiau laiko sostinės gatvėse už viešojo transporto vairuotojus niekas nepraleidžia. Iš arti matote vilniečių vairuotojų eismo kultūrą. Ar lengvųjų automobilių vairuotojų elgesys jūsų neerzina?
-Kai aš vairuoju troleibusą, žinau, kad jei manęs nepraleis, negalėsiu išvažiuoti iš stotelės, todėl tuoj pradėsiu vėluoti. Man kažkas užlenda, aš stabdau – žmonės krenta. Tačiau aš vairuoju ir lengvąjį automobilį, todėl suprantu ir tuos vairuotojus. Iš tikrųjų viešasis transportas trukdo, nebent jis turi savo juostą. Jeigu lengvasis automobilis mane užleis, aš važiuosiu pirma ir jis nieko nematys.
Aš nepasakyčiau, kad padėtis labai bloga. Dabar žmonės kultūringesni. Tikrai labai dažnai iš stotelių praleidžia. Nežinau kaip kiti, bet kai aš pamatau, kad žmogus nori išvažiuot, nori persirikiuot, kad ir vėluoju, pristabdau ir vairuotoją praleidžiu. Troleibusų vairuotojai irgi yra per daug įžūlūs. Reikia suprasti ir lengvųjų vairuotojus. Aš manau, kad čia reikalingas tarpusavio supratimas. Negalima sakyti, kad trukdo vien lengvieji automobiliai, arba – vien troleibusai. Šiaip vairuotojai tikrai nėra blogi. Jeigu praleidi jį, jis kitą kartą praleis tave.
-Kaip manote, ar vilniečiai drausmingi vairuotojai – laikosi Kelių eismo taisyklių?
-Kartais laikosi, kartais nesilaiko. Aš irgi kartais nesilaikau. Aš irgi kartais lekiu per mirksintį geltoną signalą ar jau užsidegusį raudoną. Visko būna. Visiems taip pasitaiko. Tu negali visą laiką rėmuose būti.
-Ar tiesa, kad jaunimas vairuoja neatsakingiausiai?
-Na, aišku, jaunimas. Viešpatie, jie – jauni. Aš juos galiu suprasti. Jie galvoja, kad viską žino, kad viską moka. Jie yra jauni – turi daug adrenalino.
-Kas gatvėse sukelia daugiau problemų: vyrai ar moterys?
-Moterys vairuoja atsargiau. Kartais jos būna vėplavotos, kartais jos būna pristabdytos, bet jos yra atsakingesnės. Na ir kas, kad jos palengva važiuoja. Kam joms greitai važiuoti? Jeigu galima 50 km/h, jos 40 km/važiuoja. Bet jos saugiai važiuoja. Kiek man teko matyti, moterys nepadaro baisių avarijų. Aišku, jos gali stuktelėti, kažkur įvažiuoti. Tuos visus vyrus, kurie uch važiuoja, aišku, moterys erzina.
-Ar dažnai tenka stebėti avarijas?
-Man baisu net sakyti, bet aš nesu patekusi nei į vieną avariją. Likimas apsaugojo mane nuo šito. O mačiusi esu ir labai žiaurių. Ir lavonų yra tekę matyti. Po to niekaip negali atsigauti. Pradedi piktintis visa civilizacija.
-Dėl kokių priežasčių dažniausiai jos įvyksta?
-Pačios baisiausios avarijos įvykdavo saulėtomis dienomis. Niekaip negalėdavai suprasti, kodėl taip atsitiko. Gražus oras, geras matomumas... Kai būna labai slidu, žmonės įjungia savisaugos mechanizmą ir iš karto pradeda atsargiau važiuoti. Kai geros eismo sąlygos, galbūt žmonės per daug pasitiki savimi. Gal saulė kažką apakina.
-Galbūt ir pėstieji ne visada elgiasi apdairiai?
-Pėstieji tikrai yra problema. Vilniuje yra tokia mąstysena: jeigu pėsčiųjų perėja, reiškia, aš čia esu šeimininkas. Mano dukra dabar jau užaugusi, bet aš jai nuo mažens sakiau: dukryte, nesvarbu, kad pėsčiųjų perėja – eik tik tuomet, jei matai, kad tave praleidžia.
Ypač studentų miestelyje tenka pamatyti, kad žmogus, priėjęs perėją, net nepakreipęs galvą, per ją eina. Žmonės turi saugoti savo gyvybę.
-O dviratininkai?
-Dviratininkai irgi. Jie yra didžiulė problema. Tai didesnė problema negu pėstieji. Pasitaiko atvejų, kad yra specialiai jiems skirtas takas, bet jie vis tiek važiuoja keliu, užėmę pirmą juostą. Mane dviratininkai erzina. Aš jų bijau.
-Gal esate pastebėjusi, kokios automobilio markės vairuotojai Vilniaus gatvėse elgiasi įžūliausiai?
-BMW, kaip visada. Kai pamatai džipą kietais numeriais atvažiuojantį iš galo, atsargiai elgiesi. Visi jų bijo. Brangių mašinų reikia prisibijoti, ir aš irgi prisibijau. Pamatau ir galvoju: lėk tik.
