Vairavimo instruktorė: pas mus vyksta ne karas, o greičiau viduriavimas keliuose

„NežVairuok“ iniciatyvos paskelbtame konkursui lietuviai ir toliau siunčia laiškus su savo istorijomis. Už įsimintinos kelionės aprašymą laukia – vertingi prizai. Nepamirštamas kelio ruožas – kelionė ar jos dalis, kuri į atmintį įstrigo visam gyvenimui. Padėjai kam nors kelyje? O gal padėjo tau? Vos išvengei nelaimės? O gal išvengti tąkart nepavyko? Pamatei neįtikėtinus vairavimo įgūdžius, o gal jais stebinai aplinkinius? Susidūrei su situacija kelyje, kuri iki šiol kelia nuostabą, siaubą, o gal kaip tik verčia vėl susiėmus už pilvo kvatoti vos tai prisiminus? Siųsk savo istoriją mums ir laimėk dėmesio vertų prizų. Konkurse gali dalyvauti visi vairuotojai, keleiviai ir pėstieji, kurių gyvenime buvo kelionė, įstrigusi ilgam ne dėl gražių gamtos peizažų aplink, o dėl veiksmo kelyje. Kuo vaizdingiau aprašykite savo istoriją ir siųskite ją mums.

Skaitytojos Daivos istorija.

„Esu vairavimo instruktorė. Niekada neturėjau tikslo ar svajonės dirbti šį darbą. Mano pirmasis išsilavinimas – medicininis. Žmonės, tai išgirdę, stebisi, bet man atrodo, kad kiekvienas darbas yra vertas pagarbos. Taip jau susiklostė, jog gyvenimas pasisuko šiuo keliu. Norėčiau išreikšti savo poziciją apie situaciją mūsų keliuose.

Yra tokia klišė, kad pas mus vyksta karas keliuose. Aš sakyčiau – greičiau viduriavimas. Juo vadinu vairuotojų skubėjimą. Galbūt gyvenime jiems netenka pirmauti, tai bent čia nori pasirodyti. O kiek dar teko prisižiūrėti keliuose svirduliuojančiu automobilių, kurie tai prisitraukia itin arti kelkraščio, tai vos ne išvažiuoja į priešpriešinę kelio juostą.

Juk automobilis – psichologinių problemų sprendimo įrankis, pasileidi mielą muziką, podkastą ar knygą ir keliauji su malonumu. Kita vertus, tokių žmonių nėra daug. Patikėkite, situacija keliuose labai pagerėjusi.

Vairavimas pirmiausia man susijęs su didžiule laisve. Tai ir sakau savo moterims – jūs būsite laisvos, nebereikės prašyti, kad nuvežtų, visur galėsite nuvykti pačios. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogui, išmokus vairuoti, iš esmės pasikeitė jo gyvenimas.

Aš save vadinu ne instruktore, o vairavimo mokytoja, koučere, kuri moko ne tik pedalus spausti – čia nėra jokio ypatingo mokslo, bet edukuoja kaip elgtis kelyje. Pavyzdžiui, oriai išlaukti, kai tavęs nepraleidžia įsukti iš šalutinio kelio ar į kitą juostą. Oriai nereaguoti, jeigu dėl to už nugaros kažkas nekantriai pypina. Na ir kas? Ar gaisras, kad aš tuoj pat turiu įvažiuoti? Nereaguoti į nekantrų „pypintoją“ netgi krikščioniška – tu leidi žmogui būti tokiu, koks jis yra. Vėliau jis pats pajaus kaltę, kad taip negražiai elgėsi. Mano mokinės dažnai iš anksto jaudinasi – „mes trukdome eismui“. Tarsi eismas būtų konvejeris ir jeigu tu praleisi kažkokią funkciją, viskas sugrius. Tokiais atvejais visada sakau – važiuokite savo galimybių ribose. Tiesiog visi nurims ir važiuos lėčiau. Greitis mieste nėra geras sprendimas. Jis padeda atvykti greičiau 4–6 min. Tačiau spausti greičio pedalą, kai matai, kad tau raudona ir reikės stabdyti, nėra profesionalumas. Greitis nėra profesionalumas. Aš visada sakau prieš egzaminą – profesionalumas yra išsisukti iš situacijos nepažeidžiant taisyklių, net kai nepamatei ar nepažįsti kelio ženklo. Būkite laisvi, mėgaukitės vairavimo teikiamais malonumais, būkite pakantūs kelyje, pradėkime nuo savęs ir stebėkime pokyčius mūsų keliuose. Saugių kelionių!“