Apmąstymų paveikta prarandu laiko nuovoką. Staiga žvilgteliu į laikrodį ir suprantu, kad pavėluosiu į susitikimą, jei nepadidinsiu greičio. Smagiai paspaudžiu akceleratoriaus pedalą ir stengiuosi aplenkti kitus automobilius.
Staiga priešais mane išnyra didelis sunkvežimis, kuris užima vos ne dvi juostas. Nusprendžiu jį aplenkti iš dešinės, nes kairėje yra susidariusi automobilių sankaupa. Įjungiu posūkio signalą ir pradedu keisti juostą. Tačiau tuo pačiu metu iš dešinės pusės atburzgia motociklas, kurio aš kažkodėl nepastebėjau savo veidrodėlyje. Jis važiuoja labai greitai ir nepalieka man galimybės įsisprausti nors ir į menkiausią tarpą.
Girdžiu čaižų motociklo variklio garsą ir matau jo šviesas per savo automobilio langą. Išsigąstu, sumažinu greitį, grįžtu atgal į savo juostą, bet šaukštai jau po pietų. Sunkvežimis beprotiškai garsiai signalina ir pradeda artėti prie mano automobilio galinio bamperio. Atsiduriu aklagatvyje, negaliu niekur pasukti, nes esu įsprausta tarp dviejų transporto priemonių. Suvokiu, kad man kyla realus pavojus ir kad neturiu daug laiko pakeisti susidariusios situacijos.
Mintimis trumpam grįžtu į mėgiamą darbą. Prisimenu savo planus ir siekius, kuriuos norėjau įgyvendinti. Pagalvoju apie savo kolegas ir vadovus, kurie manimi tiki ir kurie manęs laukia. Prisimenu viską, kas man svarbu ir labai aiškiai suvokiu, kad jokiais būdais nenoriu viso to prarasti. Kiek galima stipriau suspaudžiu vairą, kad net pabąla krumpliai ir vis dėlto nusprendžiu rizikuoti.
Nuspaudžiu akceleratoriaus pedalą ir kaip koks plaukikas automobiliu iriuosi į priekį. Turiu vilties, kad motociklininkas pastebės mane, sumažins greitį ir pasitrauks į šoną, o sunkvežimis bus sustabdytas laiku arba jo vairuotojas išlaviruos pasukdamas į kitą pusę. Meldžiu Dievo, kad nieko nenutiktų nei man, nei kitų transporto priemonių vairuotojams.
Jaučiu, kaip mano automobilis prasilenkia su motociklu ir sunkvežimiu. Tuo tarpu širdis krūtinėje plaka lyg pašėlusi – aš kuo aiškiausiai girdžiu jos tvinksnius. Jaučiu, kaip mano kvėpavimas tampa gilus ir garsus. Jaučiu, kaip mano sąmonė po truputį šviesėja. Aš suprantu, kad išvengiau nelaimės ir kad esu saugi. Sustabdau kelkraštyje automobilį ir išlipu iš jo. Patikrinu, ar jis nėra įlenktas ar apibrozdintas. Mano dideliam džiaugsmui, automobilis atrodo tvarkingas.
Pažvelgiu į motociklininką ir sunkvežimio vairuotoją, kurie taip pat sustoja šalia manęs. Matau, kad jie abu stovi gyvi ir sveiki mano akivaizdoje, tačiau yra susirūpinę ir pasipiktinę. Mane sukausto baimė, nes jaučiu, kad transporto priemonių vairuotojai nori mane apkaltinti dėl kelyje kilusios pavojingos situacijos. Medinėmis kojomis prieinu prie jų ir atsiprašau už padarytą klaidą.
„Aš labai džiaugiuosi, kad nieko blogo nenutiko ir kad visi esame gyvi ir sveiki. Ačiū už gebėjimą tinkamai reaguoti, kad visi išvengtume nelaimės“, – vos išlemenu.
Ledai po truputėlį pradeda tirpti – motociklininko ir sunkvežimio vairuotojo veidai šiek tiek pralinksmėja, jų balsai tampa ramesni ir draugiškesni. Jie atsiprašo už emocijas, pyktį. Abu vaikinai pasiūlo man pagalbą, tačiau aš jos atsisakau.
„Jūs esate geri žmonės, padarę mano dieną šviesesnę. Norėčiau jus pavaišinti puodeliu kavos. Ar galėčiau su jumis susisiekti vėliau ir paklausti, kaip jaučiatės?“ – paklausiu. Vaikinai sutinka.
Tiesa, šioje istorijoje būtina paminėti dar vieną labai svarbią detalę. Abu vaikinai – nepaprastai žavingi. Nors buvau patyrusi lengvą šoką, bet negalėjau nepastebėti motociklininko išvaizdos, įspūdingo ūgio ir jo tiriamo žvilgsnio, nukreipto į mane. Su juo, beje, užsimezgė gražus ir šiltas ryšys. Tikėtina, kad jis gali peraugti į romantinius jausmus.
Pagaliau grįžtu į savo automobilį ir tęsiu kelionę tikslo link. Pažiūriu į laikrodį ir suprantu, kad gerokai vėluosiu į susitikimą. Keisčiausia tai, kad nebejaučiu jokio nerimo ar jaudulio. Jaučiu džiaugsmą ir dėkingumą. Jaučiu gyvybę ir viltį. Vidinis balsas kužda, kad mano karjera klostysis sėkmingai. Turiu tą vadinamą šeštąjį pojūtį – jau kelerius metus atlieku direktoriaus pavaduotojos gamybai pareigas.
