Agitacijos prieš skiepus paieškojus galima rasti nemažai, taip pat nemažai žmonių atsisako ne tik skiepytis nuo gripo, bet ir skiepyti vaikus, internete pažiūrėję rusišką filmą „Visa tiesa apie skiepus“. Filmas iš tikrųjų gana paveikus: supranti, kad skiepytis – tai siaubinga, bet kodėl, taip ir lieka nelabai aišku – daugelis iš mūsų neturi net bendro supratimo apie virusologiją ir imunologiją, tad į informaciją reaguoja emociškai.
Kritiškiau mąstančiam žmogui užkliūtų filme minimas faktas, kad Amerikoje autizmu sergančių vaikų tėvai kreipiasi į teismus dėl to, kad kombinuotoji (nuo kokliušo, difterijos ir stabligės) ir hepatito B vakcinos sukėlė jų vaikams autizmą. Tiesa, kažkodėl neminima sėkminga bent vieno proceso baigtis, kaip, pavyzdžiui, pranešama apie tai, kad vėžiu susirgę pacientai prisiteisė milžiniškas sumas iš tabako bendrovių.
Tiesa yra tokia, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo yra tiesiog amerikiečių nacionalinis užsiėmimas, tačiau šių procesų sėkmė būna labai įvairi. Rezonansiniuose teismo procesuose, sakykim, kai dėl tabako žalos ar „Actimel“ naudos susiremiama pirmąkart, paprastai dalyvauja aukščiausio lygio teisininkai, ekspertai, teisėjai, ir galiausiai išaiškėja tiesa, atveriamas (arba užkertamas) kelias kitiems panašiems procesams.
Žodžiu, kol kas patikimų įrodymų, kad skiepai sukelia autizmą, nėra pateikta.
Įdomumo dėlei galima pridurti, kad filme cituojamas JAV mokslininkas, kuris teigia, kad kokliušo skiepai esą pažeidžia centrinę nervų sistemą, todėl vaikai tampa hiperaktyvūs, agresyvūs, linkę į nusikaltimus ir t. t. Kaip žinoma, Lietuvoje linkstama prie nuomonės, kad šias vaikų savybes sukelia vaikų teisių akcentavimas...
Natūralumas prieš mediciną
Filme minimas gydytojas A. Kotakas, savo knygoje „Negailestinga imunizacija“ rašantis, kad nėra įrodymų, jog būtent skiepai padėjo žmonėms nugalėti kai kurias ypač svarbias infekcines ligas, be to, faktai liudija, kad susirgimo tuberkulioze, difterija, kokliušu ir kt. atvejai pradėjo masiškai mažėti dar iki tol, kol buvo panaudoti skiepai nuo šių ligų. Tai esą vyko dėl pagerėjusių sanitarinių higieninių sąlygų, nors visi puikiai suprantame, kad užsikrėsti kokiu nors virusu, jeigu jis egzistuoja mūsų terpėje, galima ir esant puikiausioms sanitarinėms higieninėms sąlygoms. Beje, minimais laikais – XVII–XVIII a. – nebuvo patikimos statistikos, tad šiam teiginiui patikimų įrodymų taip pat nėra. Mokslininkai laikosi vienareikšmės nuomonės, kad pavojingas ligas nugalėjo būtent masinė vakcinacija.
Toliau kalbama apie tai, kad skiepai – tai įsiskverbimas į žmogaus kūną, kas yra neabejotina: medicina išties skverbiasi į žmogaus kūną, ir mes už tai jai esame tik dėkingi.
Šiuolaikiniai skiepai nesusargdina
Filme kalbantys medikai, kurie prieštarauja vaikų skiepijimui, vis dėlto nesilaiko nuomonės, kad nuo visų ligų mus išgelbės tik stiprus imunitetas. Pasakojama, kad ankstesniais laikais vaikai būdavo vedami aplankyti kokia nors vaikiška liga sergančio ligonio ir taip buvo formuojamas imunitetas būtent tai ligai.
Gydytoja D. Razmuvienė pritaria, kad stipraus imuniteto nepakanka, tam tikros ligos virusams turi susiformuoti tai, ką medikai vadina specifiniu atsaku, t. y. organizmo gebėjimu atpažinti ir nugalėti tam tikrus virusus. Jei kalbėtume vaizdingai, imunitetą būtų galima prilyginti sportiškam žmogui, tačiau jeigu jis iš tikrųjų nori pasiekti tam tikrų rezultatų, turi turėti specifinių įgūdžių.
Mat imunitetas nėra koks nors žmogaus vidaus organas, kuris sustiprintas kausis su visomis ligomis iš eilės. Tai sudėtinga savigynos sistema, kurioje dalyvauja visas žmogaus organizmas.
Beje, daugelis iš imunologijos prisimena bent jau tiek, kad žmogus, persirgęs kokia nors liga, įgyja jai imunitetą, t. y. jo organizmas kitą kartą jau atpažįsta tam tikrus virusus kaip priešus ir juos nugali žmogui nesusirgus. Tačiau tai – paprasčiausia schema, o šiuolaikinės vakcinos veikia nesusargdindamos žmogaus, imuninė sistema tiesiog „supažindinama“ su priešu, kad kitąsyk jau žinotų, kaip reikia į jį reaguoti. Tad metodas vaikus specialiai vedžioti pas ligonius, jei taip siekiama suformuoti imunitetą būtent tai ligai, šiais laikais atrodo gana barbariškas.
Kolektyvinis imunitetas
Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad vakcinacija yra ne asmeniškas, o visuomeninis reikalas, nes jos paskirtis – kolektyvinis imunitetas. Gydytoja D. Razmuvienė pasakojo, kad jei 95 proc. vaikų kokioje nors šalyje bus paskiepyti nuo kokios nors vaikiškos ligos, iš tikrųjų tie 5 proc. gali nesiskiepyti, nes virusas, nerandantis žmogaus, kur galėtų „apsistoti“, paprasčiausiai pasitraukia. Tad tikimybė neskiepytiems vaikams susirgti – išties labai maža. Žinoma, tie 5 proc. vaikų išlieka sveiki kitų sąskaita. Kaip tik tai ir akcentuoja skiepų priešininkai – esą neverta skiepytis nuo ligų, kuriomis ir taip niekas neserga.
Tačiau jeigu atsiranda daugiau nesiskiepijančiųjų, gali kilti ligos protrūkis, kurio taikiniu, žinoma, pirmiausia taps nepasiskiepiję asmenys. Ir tokių atvejų retkarčiais būna, todėl virusinės ir užkrečiamosios ligos turi būti nuolatos kontroliuojamos: stebimas skiepijimosi mastas, vėl keliančių galvą ligų protrūkiai.
Gripo virusų įpročiai
Gydytoja D. Razmuvienė, paklausta apie šiuo metu aktualiausius skiepus, t. y. nuo gripo, ar visuotinė vakcinacija taip pat padėtų žmonijai atsikratyti šios ligos, atsakė, kad su gripu viskas yra daug sudėtingiau, nes tai mutuojantis virusas. Tačiau netiesa tai, kad gripo vakcina „nepataiko“ į tą gripą, kuris šiuo metu siaučia. Pasak jos, gripo virusas „pagaunamas“ Pietų pusrutulyje, kur tuo metu būna jo sezonas, ištiriamas, ir tuomet kuriama vakcina būtent tam gripui įveikti.
Tačiau visiems laikams nugalėti gripo masine vakcinacija negalima – žmonės turi skiepytis kasmet nuo tuo metu siaučiančių virusų, kurių paprastai būna keli tipai. Kiek pasiautėjęs pandeminis gripas po poros metų tampa paprastu sezoniniu gripu, nuo kurio taip pat reikia skiepytis.