Vietoje šių frazių mergaitė būtų galėjusi dainuoti vaikišką dainelę arba eilėraštį, kurie lavintų jos vaizduotę, plėstų akiratį, papildytų žodžių atsargas ir gerintų tarimą. Kartais ikimokyklinio amžiaus vaikai nuobodžiaudami ima burbuliuoti sau po nosimi, regis neprasmingus žodžius, kurie ateina tiesiog iš šeimos gyvenimo buities ar konfliktų.

Štai jis, tas momentas, kai vaikui tiesiog reikia dainų, eilėraščių, patarlių, priežodžių, kurie liktų su juo visą gyvenimą. Jie padės žmogui net tada, kai jo tėvų nebus šalia - per juos kils vaizdai ir prisiminimai. Ir mes galime paversti eilių mokymąsi patraukliu procesu, kuris bus malonus abiem pusėms.

Kaip mokytis?

Yra vaikų, kuriems patinka mokytis eilėraščių, nes jiems tai lengva. Paskaitė vieną kartą - ir pakartojo nustebusios publikos akyse. Tačiau daugelis sako: „turiu vargo - uždavė mokytis eilėraščių“. Šį negatyvų barjerą reikia nugalėti, pirmiausia įsijungus į procesą ir leidus vaikui suprasti, kad jis nesikankins vienas, o jūs dirbsite kartu, antra, eilių mokymąsi pateikus kaip žaidimą. Tai perjungs vaikišką dėmesį nuo depresyvios būtinybės kažką mokytis į pozityvią galimybę pažaisti su tėvais.

Pirmojo etapo metu žaidimą galima pavadinti „Kino ir teatro aktoriai“.

Papasakokite vaikui apie aktoriaus darbą, apie tai, kaip jiems tenka įsiminti didžiulius teksto kiekius, įsigyventi į vaidmenis ir atlikti darbą scenoje nepriklausomai nuo nuotaikos ir aplinkybių. Perskaitykite eilėraštį kartu. Galima choru, galima paeiliui. Vieną eilutę skaitykite jūs, kitą - vaikas.

Arba iš pradžių skaitykite tekstą su išraiška, pabrėžiančia eilėraščio prasmę, paskui vaikas pasistengs tai pakartoti. Paskaitęs eilėraštį kelis kartus nuo pradžios iki pabaigos, vaikas nesąmoningai prisimins ne atskirus posmelius, o eilėraštį kaip prasmės visumą.

Antrasis etapas - žaidimas „Dailininkai“.

Šis etapas gali pareikalauti pagalbinių priemonių, kaip kad popieriaus ir pieštukų. Eilėraštyje tradiciškai veikia kokie nors personažai, esti detalių, įvykių, kuriuos galima ir reikia pavaizduoti.

Pasakykite vaikui, kad eilėraščio skaitymo metu jūs ne tik girdite ritmą ir rimą, bet ir prieš akis jums pasirodo vaizdai, apie kuriuos kalba poetas. Paklauskite, kokius vaizdus piešia vaiko vaizduotė. Paaiškinkite vaikui nežinomus žodžius. Per tokias pamokas vaikui aplinkinis pasaulis taps aiškesnis. Pasiūlykite vaikui vėliau nupiešti iliustracijas eilėraščiui.

Baigiamasis mokymosi etapas - „Meistrai“.

Šiuo momentu eilėraštis perskaitytas jau dešimt kartų, pasikartotos intonacijos, ketureiliai rikiuojasi vienas prie kito, ir tik kai kurie žodžiai kartas nuo karto pasimiršta. Atkreipkite dėmesį į šias vietas. Paaiškinkite vaikui, kad užmiršus nebūtina stengtis prisiminti, kokie čia turi būti žodžiai. Šie bandymai tik trukdo mokytis eiles.

Reikia iš karto pažiūrėti į tekstą. Ir neverta dėl to pradėti visko nuo pradžių. Galima pradėti nuo tolimesnio posmelio ir tęsti iki galo. Būtent dėl to tai vadinasi „Meistrai“, nes tikri savo darbo specialistai - ne tie, kurie viską žino, o tie, kurie žino, kur rasti naudingą informaciją. Pasimiršo - pažiūrėjom ir važiuojam toliau. Juolab kad pergalė arti.

Maloniausias etapas - „Pasirodymas“.

Įkalbėkite draugus, giminaičius ar net kaimynus, tai yra žmones, neįsitraukusius į mokymosi procesą, skirti porą minučių ir paklausyti ką tik išmokto eilėraščio. Kad ir kaip būtų - vaikui reikalingas pagyrimas (o ir jums taip pat). Nešykštėkite gero žodžio. Sėkmė padidins savivertę ir kitą kartą vaikas eilėraštį mokysis su džiaugsmu.