Bet pradėkime nuo svarbiausio – Donatas Montvydas šiemet pasirodė puikiai! Tai buvo labai geras Lietuvos pasirinkimas – puikus balsas, artistiškas atlikėjas, graži daina, užtikrintas jos atlikimas, dainininkas patrauklus merginų, mamų, gėjų auditorijai.
Rezultatas taip pat yra geras – trečias tarp visų Lietuvos atlikėjų „Eurovizijoje” (ir vos dviejų taškų pritrūko, kad būtų antras!). Donatu buvo galima pasitikėti ir jis šiuos lūkesčius pateisino. Lažybų bendrovės pasaulyje buvo žymiai skeptiškesnės dėl jo patekimo į finalą ir vietos jame. Ačiū jam ir jo komandai už suteiktas geras emocijas!
Ankstesniais metais esame delegavę daug aukšto lygio atlikėjų, nepadariusių gėdos mūsų šaliai („LT United”, „Skamp”, Aistė Smilgevičiūtė, Evelina Sašenko, Sasha Song, „InCulto”, Linas ir Simona, „4FUN” ir t.t.), bet laimėti vis nepavykdavo. Geriausią triuką iškrėtė „LT United” – tiesiog apsiskelbė nugalėtojais ir tokiais ir jautėsi, tiesą sakant, ne tiek daug tąkart iki tikros pergalės ir pritrūko. Tačiau kaipgi mums visgi iš tikrųjų laimėti tą „Euroviziją”? Ir ar tikrai jau taip labai mums to reikia?
1. Nelaimėti „Eurovizijos” yra nieko baisaus
Ir iš tiesų, ramiai pagalvokime – kiek kartų atėjo pasaulio pabaiga, kai neužėmėme pirmosios vietos? Ką tai realiai pakeistų mūsų gyvenime? Ar pirmadienį nereikės vėl į darbą?
Laimėti, žinoma, smagu, bet nugalėtojas yra tik vienas, o dalyvių šiemet buvo 42, kitais metais ir dar daugiau būna. Sąlygų, reikalingų pergalei yra daug: šiame konkurse ne tik pasirodymas turi būti stiprus, bet turi ir atitinkamai palankiai susiklostyti aplinkybės, kad pavyktų švęsti galutinę pergalę.
Todėl yra tokių šalių, kaip Austrija (iš viso 45 pasirodymai „Eurovizijoje”, laimėjo 1 kartą (1966 m.), paskutinė liko 8 kartus, įskaitant ir šiemet pirmąjame pusfinalyje) arba Slovakija (iš viso 7 pasirodymai „Eurovizijoje”, aukščiausias pasiekimas – 18 vieta (1996 m.), šiemet liko paskutinė antrąjame pusfinalyje).
Ne tiek mažai ir tokių šalių kaip Malta – iš viso 25 pasirodymai „Eurovizijoje”, dvigubai daugiau negu mes (!), aukščiausias pasiekimas – 2 vieta (2002 ir 2005 m.), triskart liko paskutinė (1971, 1972, 2006 m.). Kas netingi, gali panaršyti internetą ir suras daugiau tokių šalių, kurios „Eurovizijoje” dalyvauja keliasdešimtą kartą ir vis dar nėra jo laimėjusios. Palyginimui, Lietuva šiame konkurse dalyvauja pakankamai neseniai – tik 13 kartų, aukščiausia vieta – 6 (2006 m.), paskutine liko du sykius (1994 ir 2005 m.).
Jei teisingai suskaičiavau, iš viso „Eurovizijos” dainų konkursą yra laimėjusios 26 valstybės (įskaičiuojant jau neegzistuojančią Jugoslaviją). Šį re(n)ginį organizuoja Europos transliuotojų sąjunga (EBU), kurios nariais yra 55 valstybės (tiesa, tarp jų yra kelios Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys ir Vatikanas), tačiau bet kokiu atveju, beveik pusė konkurse dalyvaujančių ar dalyvavusių valstybių jo taip ir nėra laimėjusios.
Prieš dešimtmetį šis skaičius buvo gerokai dramatiškesnis, nes nuo 2001 metų „Euroviziją” pirmą kartą laimėjo net 9 valstybės (Estija, Latvija, Turkija, Ukraina, Graikija, Suomija, Serbija, Rusija ir Azerbaidžanas). Bet ar kas nors labai pasikeitė Latvijoje ar Estijoje po to, kai jos laimėjo? O ar mes dėl to tapome kuo nors blogesni? Latvių daininkė šiemet nepateko į finalą, o lietuviai ir estai pateko – bet ar latviai dėl to tapo kuo nors blogesni?
Pergalė šiame konkurse jau seniai nebereiškia tarptautinės karjeros ir kažin ar kažkada reiškė. Pasakykite, 2007 m. konkurso laimėtojos iš Serbijos pavardę ir kada paskutinį kartą ką nors apie ją girdėjote? Nors mums dar nepavyko nutverti „Eurovizijos” sėkmės paukščio, visgi esame gana dideliame būryje tų, kurie iki šiol irgi nėra laimėję šio konkurso. Esame normalūs vidutiniokai – ne stebuklas, bet tuo labiau ir nieko tragiško.
2. Likti paskutiniais taip pat yra nieko baisaus
Rinkodarininkai sako, kad norint išsiskirti, reikia būti pirmu arba paskutiniu, tad ar tikrai užimti paskutinę vietą yra tokia tragedija? Žinoma, „the winner takes it all”. „Eurovizijos” atveju dar kažkiek gali būti prisimenama antroji vieta, priedo atminty išliks išskirtiniai konkurso pasirodymai, nors jo ir nelaimėję (kaip moldavų „Zdob şi Zdub”, norvegų „Wig Wam” ar ukrainiečių Verka Serdiučka).
Jei kas kada prisimins šių metų „Euroviziją”, tai ne tik prisimins švedų pergalę, bet ir linksmąsias rusų močiutes ir beprotišką albanų dainininkės vokalą... O ar galutinėje įskaitoje yra užimta septinta, dvylikta ar dvidešimt trečia vieta, iš esmės nėra taip svarbu – tai svarbu tik statistikai.
Daugiausia kartų šiame konkurse paskutinėje vietoje yra likusi Norvegija (iš viso 51 pasirodymas „Eurovizijoje”, laimėjo 3 kartus (1985, 1995 ir 2009 m.), tačiau paskutine ji liko net 11 kartų, įskaitant ir šių metų finalą). Manote jie labai dėl to išgyvena? Prašau pasikalbėkite apie tai su norvegais patys, kad man nereikėtų perpasakoti.
3. Konkursą pernelyg sureikšminame
Lietuva, būdama maža šalis, yra įsitikinusi, kad „Eurovizija” yra vos ne vienintelis langas apie save ir savo muzikinę kultūrą plačiai pranešti Europai, pareklamuoti save. Yra ir daugiau valstybių, kur šis konkursas priimamas itin sureikšmintai (pvz. Rusija ar tas pats Azerbaidžanas), tik skirtingai nuo jų Lietuva neturi galimybės čia „įmesti” tiek resursų, kiek jos, dėl to kompleksuoja, jaučiasi nevisavertiškai.
Čia kaip su tuo, kai kažko labai nori ir tai atvirai sklinda iš tavęs, pasiekti būna labai sunku. „Eurovizija” tada tampa kaip moteris, kuri jaučia lietuvių susidomėjimą ir juos tarsi atstumia, o papirkti jos brangiais blizgučiais (kaip Rusija ar Azerbaidžanas) mes neįstengiame ir dėl to kankinamės. Netgi būdavo laikas, kai saviškius, kuriems nepasisekdavo, maišydavome su žemėmis (ačiū Dievui, šie laikai jau praeityje).
Tuo tarpu tos šalys, kurių dalyvavimo „Eurovizijoje” istorija prasideda 60-aisiais, 70-aisiais ar 80-aisiais metais į jį žiūri kur kas ramiau. Žinoma, stengiasi pasiekti kuo geresnį rezultatą, bet tai netampa nacionalinės svarbos reikalu. Apskritai šis, pavadinkime, drąskymasis būdingas tik „naujokėms”, kurios konkurse sąlyginai yra neseniai, bet laikas turėtų viską sutvarkyti.
4. Tai yra tik žaidimas...
...ir kai kurios šalys į „Euroviziją” tik taip ir žiūri. Tai yra kaip žaidimas kortomis – sulošei „Durnių”, tą vakarą kažkas laimėjo, kažkas pralaimėjo ir tiek. Kas laimėjo švenčia, o vėliau suka galvą, kaip čia viską kitais metais suorganizuoti pas save ir po to vėl viskas kartojasi.
Jungtinė Karalystė, bene labiausiai išvystyta Europos muzikos rinka, šio konkurso jau ilgą laiką nevertina rimtai, žiūri daugiau kaip į pokštą, nevengia pasišaipyti ir iš paties konkurso, ir iš jame skambančių dainų. Netikintiems siūlau panaršyti britišką internetą, tik normalią žiniasklaidą, o ne eurovizinius fanų tinklapius.
Dėl ko žiūrovai mėgsta „Euroviziją”? Ji turi tam visus reikalingas atributus – tai yra blizgantis TV šou-varžybos, kur daug visokių efektų, muzikos, yra intriga, dažnai atomazga būna neaiški iki pabaigos, be to šis konkursas įtraukia daug valstybių (ir, bent teoriškai, San Marinas čia tampa toks pats svarbus kaip Italija, nes dvylika taškų visur yra dvylika taškų).
Tai yra kaip sporto varžybų finalas, tik šios rungties pavadinimas yra „muzika” ir čia galima žaisti tiek solo žaidimą, tiek komandinį žaidimą (tik iš ne daugiau kaip šešių žmonių). Kaip ir kiekviename sporto finale, daug kas priklauso nuo konteksto, čia privalomas ir tam tikras sėkmės faktorius (pasirodymo eiliškumas, kokie kūriniai skamba aplink, kokios dainos ir nuotaikos apskritai vyrauja konkurse ir t.t.), žodžiu kaip „sukrenta kortos”.
Pavyzdžiui, britų žiniasklaidoje 2006 m. teko skaityti nuomonių, kad jei į konkursą suomiai nebūtų išsiuntę „Lordi”, jį greičiausiai būtų laimėję „LT United”. Metų nepasirinksi, varžovų taip pat – taip jau susiklostė. O štai lygiai taip pat su energija pirmyn po ketverių metų ėję „InCulto” net nepateko į finalą, nes tais metais į konkursą buvo sugrąžinta komisija (ko nebuvo per „LT United”), lemianti 50% balavimo rezultatus, ir ta komisija be skrupulų tais metais mažino visų tokių papokštavimų vietas. Ups, soriukas :)
Taigi, tai yra tik žaidimas, jame kinta taisyklės, tendencijos ir jame, priedo, daug įtakos turi geopolitiniai momentai – silpniausia mūsų grandis, nes mūsų šalis kažkodėl neturi daug draugų, kurie duotų taškų „už nieką”. Čia jau nebent Lietuvą padalintume į Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją ir kad kiekviena jų atskirai dalyvaudama duotų kitai po dvylika taškų. Juokai, žinoma, bet iš tiesų kiekvieną tašką dabar turime sunkiai užsidirbti... Bet „LT United” ar pagaliau Donato Montvydo, Evelinos Sašenko pavyzdžiai rodo, galima pelnyti daugiau nei pusšimtį taškų.
5. Šansai laimėti padidės, kai „Eurovizija” pasidarys mums nebesvarbi
Manau, kad dalyvaujant „Eurovizijoje” svarbiausia yra deramai pasirodyti. Maksimaliai gerai pagal savo galimybes – na, kad būtų ramu ant dūšios! – o kaip visa tai bus įvertinta, ten ir bus matyt. „Eurovizija” tik vadinasi dainų konkursu, iš tiesų tai yra įspūdžio konkursas. Įspūdžio, kurį žiūrovas gauna per 3 minutes pirmą kartą matydamas pasirodymą. Ne visada nugali stipriausia daina ir geriausias atlikėjas. Kaip ir ne visada Čempionų lygą laimi stipriausias futbolo klubas.
Mūsų šansai laimėti tikrai padidės, kai pradėsime į „Euroviziją” žiūrėti ramiau ir sveikiau. Turim žvelgti kaip lošėjai, nepamiršti, kad visų pirma tai turi suteikti ir mums patiems malonumą ir gerą laiką. Užuot daužę galvą į „Eurovizijos” duris, geriau vis pabandykim pritaikyti kitokį raktą joms atrakinti ir tada vieną kartą...
Štai tie patys suomiai – į konkursą savo atlikėjus nuo 1961 metų siuntė jau 46 kartus ir iki 1996 metų net aštuonis kartus buvo likę paskutinėje vietoje. Atbuko tiek, kad vieną kartą į konkursą išsiuntė monstrais apsirėdžiusius metalistus ir – bum! – pirma vieta tais metais, kuriuos visi labai gerai prisimename. Pavyzdys tarsi įkvepiantis, tik atšalsime paskaičiavę, kad suomiai to „laukė” daugiau kaip 40 metų. Tikiuosi, mums tiek neteks. Bet jeigu kartais ilgą laiką nesisektų, prašau dar kartą perskaityti pirmą punktą :)
