Iki paryčių kalbėdavom telefonu, pasakodavom viens kitam savus gyvenimus.Jaučiau kaip auga trauka, nenusakomas noras turėti daugiau. Abiems kažko trūko, abu norėjom mylėti ir būti mylimi. Bėgo dienos atnešdamos naujus įspūdžius ir dideles viltis. Kaskart susitikdami prisigalvodavom visokių būdų kaip pabūti ilgiau dviese. Žiūrėjom viens į kitą ir jautėm giliai giliai kirbantį šiltą virpuliuką. Žinojom, kad nebe susižavėjimas tai, jautėm, kad tai daug stipriau.
To vakaro laukiau jau seniai.Dienai einant į pabaigą, mečiau likusius nebaigtus darbus ir skubėjau pas ją. Žinojau, kad turiu suspėti ir apsikabinti savo žmogų, kol saulė dar nepaskendo jūroje.
Širdis daužėsi kaip prieš pirmą pasimatymą.Nežinojau kas bus, nežinojau kaip viskas baigsis, bet jaučiau, kad tai - didelė pradžia.
Atbėgom abu į kopas kaip seni geri draugai. Paėmiau ją už rankos.Taip arti dar nebuvau niekada jos lietęs.Saulė jau krašteliu buvo pasislėpusi bangose. Apkabinau ją per pečius, prisiglaudžiau ir pirmą kartą įsiskverbiau į lūpas. Rodos, laikas sustojo, tarsi diena baigėsi ir jūra nurimo. Tik šiltas šiltas jausmas užliejo taip seniai merdintį kūną.
Visą naktį vaikščiojom pakrante, sėdėjom kopose, glosčiau jos galvą padėtą man ant kelių ir švelniai bučiavau. Kai pakėlėm akis į dangų, pamatėm, kad aplinkui debesuota debesuota, o mums virš galvų skliautas pilnas žvaigždžių, tarsi atdaras langas į dangų. Matėm, kaip brėkšta rytas... dar vienas mudviejų rytas.
Po vasaros atėjo ruduo. Kartu rinkom klevo lapus. Paskui - žiema, šalta ir vėjuota. Vėl šventinis šurmulys,visi skuba ,lekia, ieško kuo nustebinti save ir kitus. Artėjo dar vienos Kūčios - jos namuose ir mano namuose. Nors ne šalia, ne už rankos viens kitą laikėm, bet žinau, kad buvom kartu. Paskutinį kartą metuose, sėdėdami šiltoj ir jaukioj kavinėj, gėrėm kavą. Metai baigėsi, ryt - naujieji. Pro langą matėm apsnigtą mišką. Niekur nereikėjo skubėti.
Kalbos suko ratus apie prabėgusius metus, pasijuokėm iš gražių prisiminimų, pabandėm spėlioti kokie bus ateinantys metai. Paėmęs jos ranką, prisiglaudžiau prie skruosto, o paskui švelniai pabučiavau. Ilgai žiūrėjom viens kitam į akis, džiaugiamės, kad galim pabūt tik dviese. Po švenčių kartu leidomės slidėmis nuo kalno... Paskui atėjo pavasaris. Nuvažiavę prie ežero girdėjom, kaip gegutė mums skaičiuoja metus - jų buvo daug.
Atsimenu buvo nenusakomai šiltas ir ramus gegužės vakaras. Jau žydėjo sodai. Tik buvau tiek užsikapstęs darbais, kad nespėjau pamatyt kaip puošėsi medžiai. Nors lauke buvo tamsu, nusivedžiau ją į sodą, pakėliau akis ir nusišypsojęs paklausiau: "negi jau obelis pražydo?..." Iš tiesų ji buvo kiek tik įmanoma aplipusi dideliais dideliais žiedais ir neapsakomai skaniai kvepėjo, o pro žiedų vainiką matėsi žvaigždės. Jeigu ne ji, būčiau pražiopsojęs dar vieną gražų gyvenimo pavasarį.
Gražių akimirkų dovanojom viens kitam. Svarbiausia - laiko kartu niekada nebūna per daug. Todėl vėl sakau - reikia tik labai labai norėti... Kartą ji perskaitė knygą ir davė ją man. Labai panašią į mūsų nueitą kelią. Kažkas kūrė gražią istoriją apie didelę meilę, o mes - ją išgyvenom. Už savęs abu turime gražaus subrandinto gyvenimo.
Mačiau save visokį - liūdną, pykstantį, besijuokiantį ir giliai susimąsčiusį. Jaučiau, kad noriu gyventi, noriu ne tik viskuo dalintis su ja, bet ir viską atiduoti... Iš mūsų laiškų jau būtų galima ne vieną knygą parašyti, nes kaskart abu ten sudedam savo didelę didelę meilę. Kiekvieną dieną pradedam "labučiuku", o baigiam - "labanaktuku"
žinutėje. Jaučiu, kad galiu eiti per gyvenimą užsimerkęs, visiškai nieko nematydamas, bet vistiek ateisiu pas ją.
Tai dar vienas gyvenimo etapas, kai laikas atiduoda jausmams skolą. Noriu ją paimti į glėbį, išbučiuoti ir nešti ant rankų visą likusį gyvenimą. Nėra nė vienos dienos, kad nepasakyčiau jai jog myliu, myliu kaskart kitaip ir vis labiau.Kaip norėčiau visiems pasakyti - čia mano žmogelis. Ji dabar visas mano dar likęs gyvenimas. Žinau, kad myliu ir tai ne ilgam, bet visam laikui. Kai nusiunčiu jai rožę žinute, žinau, kad kada nors ji bus tikra ir kvepianti ant jos pagalvės. Tai iš giliai giliai kalbantis jausmas ir jis toks stiprus. Tą patį girdžiu ir aš. Mūsų laimė tokia sudėtinga, tik kodėl mes tokie laimingi?
Per tą laiką ir medžiotoju tapau. Atsisėdu bokštelin, laukiu laimikio ir svajoju.Svajoju kaip gyvenčiau jei galėčiau ryte pabusti ir šalia rasti mylimą moterį, padaryti jai kavą ir ilgai žiūrėti, kaip ji pasimėgaudama gurkšnoja.Matau ją besišypsančią ir laukiančią manęs grįžtančio.Man taip gera, nes žinau, kad jausmas abipusis. Aš gyvenu ir laukiu, nes žinau, kad ji nori to paties. Tik kasdien meldžiu likimo, kad mums užtektų laiko kartu...
Myliu savo mažutę, labai labai, radau joje tai, ko tikriausiai neturėjau visą gyvenimą.O ruduo kasdien vis primena, kad artėja jau trečia mūsų žiema...
Taidas
Parašykite mums, kaip širdis Jums padėjo pasirinkti – mylimąjį, darbą ar priimti kitą sprendimą, o gražiausią istoriją apdovanos penkerių metų gimtadienį švenčiantis Ajurvedos centras „Shanti“.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
